Kai miestas nusprendžia būti keistas
Vilnius tą vakarą atrodė kaip žmogus, kuris apsimeta, kad jam viskas gerai. Šlapias grindinys blizgėjo, šviesoforai mirksėjo kaip ginčas, o vėjas tampė reklamų kampus.
Milda grįžo iš darbo. Jautėsi lyg bėgtų nuo savo pačios minčių. Ji norėjo sakyti: „užkniso“. Jos laikysena išdavė nuovargį, kuris tampa tyla. Ausinukuose grojo daina, kuri jai patiko tik todėl, kad joje niekas jos neklausinėjo.
Ji įsuko į mažą kiemą už senos bibliotekos. Ten, kur normalūs žmonės neina, nebent trumpina kelią arba ieško cigarečių. Tai buvo jos posūkis. Skamba kvailai, bet tas kiemas jai patiko. Ramus, pilkas, be pretenzijų. Jokių gražių fasadų, jokio „čia jau kultūra“. Tik kvapas.
Tik tą vakarą kiemas buvo… užimtas.
Ant suoliuko sėdėjo vaikinas su šlapiu paltu ir išraiška, kuri sakė „aš nesu tikras, ar aš čia egzistuoju“. Jo plaukai buvo prilipę prie kaktos, o delnai laikė telefoną taip, lyg tai būtų paskutinis daiktas pasaulyje, kuris dar turi prasmę. Telefonas mirgėjo, vibruodamas kas kelias sekundes.
Milda sustojo, nes instinktas suveikė: svetimas žmogus, tamsus kiemas, vakaras. Bet kažkas buvo… netipiška. Vaikinas neatrodė pavojingas. Jis atrodė pasimetęs. Ir tai kartais yra pavojingiau — nes pasimetę žmonės gali padaryti bet ką, kad susigrąžintų kontrolę.
Ji būtų praėjusi, bet tada pamatė.
Ant šlapio suoliuko krašto gulėjo mažas popierinis lapelis. Baltas, sulamdytas, prilipęs prie medžio nuo lietaus. Ant jo buvo parašyta žodžiais, kurie atrodė lyg būtų ištraukti iš kitos realybės:
„Jei perskaitai – tu jau dalyvauji.“
Apačioje: gondu.lt
Milda sučiaupė lūpas. Šitas kiemas nebuvo vieta reklamoms. Ji niekada čia nematė nieko, išskyrus grafitį ir vieną katę, kuri visada atrodydavo kaip profesorė, nusivylusi studentais.
– Čia jūsų? – paklausė ji, pati nežinodama kodėl.
Vaikinas pakėlė galvą. Akys buvo tokios, kuriose matėsi dvi būsenos vienu metu: „aš noriu, kad man padėtum“ ir „aš bijau, kad tu mane pamatysi“.
– Ne, – pasakė jis. – Aš… nežinau.
Milda pabandė šyptelėti, bet išėjo labiau kaip grimasa.
– Kaip tai nežinai?
Vaikinas žvilgtelėjo į lapelį, tada į telefoną, tada į ją.
– Aš radau jį… savo kišenėje. O aš neprisimenu, kad būčiau jį įsidėjęs.
Milda trumpam pagalvojo, kad jis ją trolina. Bet jis atrodė per daug pavargęs.
– Gerai, – tarė ji. – O kas tas gondu?
– Nežinau, – pakartojo jis, ir tai buvo keista: žmonės paprastai nežino „vieną kartą“, o jis nežinojo „viską“. – Bet kažkas… vyko. Telefone pranešimai. Kažkokie… kvietimai.
– Kvietimai į ką?
Vaikinas pagaliau pasakė savo vardą, lyg tai būtų svarbi detalė šitam keistam pasaulio gedimui.
– Aš Gaudas.
– Milda.
Jis prunkštelėjo.
– Labas, Milda. Mes tikriausiai dabar esam dviejų sekundžių atstumu.
– Aš jau esu blogų idėjų puoselėtojas, – pasakė ji automatiškai, ir abu nustebo.
Lukas ištiesė telefoną, bet laikė taip, kad ji pati nuspręstų, ar žiūrėti. Tai buvo subtilu. Jis tiesiog pasiūlė.
Ekrane buvo atidarytas puslapis. Baltas fonas, juodos raidės. Viršuje:
„Sveikas. Jei esi čia – vadinasi, kažką radai. Gal praradai. Bet rasi“
Milda norėjo nusijuokti, bet kažkas viduje sustingo.
– Kas čia per pokštai? – sumurmėjo ji.
Gaudas nusijuokė.
– Tai skamba etiškai.
Ekrane jie perskaitė.
„1 klausimas: ar tu šiandien su kuo nors kalbėjai taip, kad tau pasidarė lengviau?“
Apačioje mygtukai: TAIP / NE.
Milda pajuto tą absurdišką norą – paspausti. Ne todėl, kad ji tikėtų. Todėl, kad ji norėjo, kad kažkas pagaliau būtų paprasta: taip arba ne.
– Nespausk, – pasakė ji.
– Aš ir nespaudžiu, – atsakė Gaudas, ir tada jo telefone pasirodė pranešimas:
„Jei nespausi, irgi atsakysi.“
Jie abu sustingo.
– Okay, – pasakė Milda. – Dabar jau keista.
– Aš sakiau, – pasakė Gaudas, bet jo balsas buvo toks, lyg jam net patinka, kad pasaulis yra keistas. Kai pasaulis keistas, tai bent jau jis nėra nuobodus.
Milda atsisėdo ant suoliuko priešais, palikdama tarp jų atstumą. Ne per arti, bet ir ne per toli.
– Gerai, Gaudas. Iš kur tu? Ką tu veikei prieš čia ateidamas?
Gaudas trumpam užsimerkė.
– Aš… neatsimenu.
– Kaip tai neatsimeni?
– Aš žinau, bet geriau nesakysiu.
Milda labai lėtai įkvėpė. Ji buvo girdėjusi apie panikos atakas. Apie šoką. Apie visus tuos terminus, kuriais žmonės bando paaiškinti, kodėl kartais smegenys nusprendžia atsijungti“.
– O tu gėrei? – paklausė ji.
Gaudas nusijuokė.
– Ne. Aš net cukraus vengiu. Esu boring.
– Boring žmonės kai ką slepia, – pasakė Milda.
Jis pažvelgė į ją taip, lyg pirmą kartą šį vakarą kažkas į jį žiūrėtų kaip į… žmogų.
Telefone pasirodė užrašas.
„2 klausimas: ar tu esi pasiruošęs pasakyti vieną dalyką, kurio niekam nesakai?“
Mygtukai: TAIP / NE.
Milda pajuto pyktį. Kažkoks puslapis. Kažkas turi teisę klausinėti, kai ji nieko nenori žinoti.
– Rimtai? – ištarė ji.
Gaudas tylėjo, bet pirštas pakibo virš NE.
– Nespausk, – pakartojo Milda.
– Bet… jei nespausiu, irgi atsakysiu, – tyliai tarė Lukas.
Ji atsiduso.
– Gerai. Daryk taip: paspausk NE. Bet mes patys nuspręsim, ką ir kada sakom.
Gaudas žvilgtelėjo į ją, tarsi tikrintų, ar ji nesijuokia.
– Tu… komanduoji.
– Aš tiesiog nemėgstu, kai mane valdo.
Jis paspaudė NE.
Ekrane akimirksniu pasirodė:
„Supratau. Tada pradėkim.“
Ir atsirado tekstas:
„Pratęsk sakinį: ‘Aš dažniausiai apsimetu, kad man…’“
– O tai jau ne tas pats? – sumurmėjo Milda.
Gaudas nusijuokė. Šįkart tikras. Šiltas Mildos balsas sušildė kaip šiltas vėjas.
– Tai švelnesnė versija, – pasakė jis. – Kaip… kai vietoj „pasakyk paslaptį“ tau pasiūlo „pasakyk pusę paslapties“.
Milda žiūrėjo į ekraną ir pajuto, kad jai burnoje sausėja. Ne iš baimės. Iš to, kad ji staiga prisiminė, kiek kartų ji pati norėjo kažkam pasakyti „man sunku“, bet vietoj to pasakė „ai, viskas normaliai, viskas gerai“.
– Aš dažniausiai apsimetu, kad man… – ištarė Gaudas garsiai, lyg suprastų jos mintis.
– …kad man nerūpi, – automatiškai užbaigė Milda.
Gaudas pasisuko į ją.
– O tau?
Milda nusijuokė.
– Kaip čia dabar. Aš tau ką tik sakiau, kad mes patys nuspręsim.
– Aš neklausiu puslapyje esančio klausimo. Aš klausiu tavęs.
Tas skirtumas buvo mažas, bet temperatūra pakilo.
Milda žiūrėjo į Gaudą ir staiga suprato, kad šitas keistas vakaras gali būti… geras.
– Aš dažniausiai apsimetu, kad man… – ji sustojo.
Ji norėjo pasakyti „kad man viskas gerai“. Bet tai buvo per lengva. Tai buvo standartas. Ji norėjo pasakyti kažką tikresnio.
– …kad man patinka būti vienai, – tarė ji.
Gaudas linktelėjo, nė trupučio nesityčiodamas.
– Ir tikrai patinka?
Milda įsikando lūpą.
– Kartais. Bet dažnai tai tiesiog… mažiau rizikos.
Gaudas žiūrėjo į ją taip, lyg suprastų. Ir tai buvo dar keisčiau nei gondu puslapis.
Telefone vėl pasirodė žinutė.
„3 klausimas: ar tu nori šiandien su kuo nors susitikti?“
TAIP / NE.
Milda pajuto, kad jos krūtinėje kunkuliuoja. Bangos? Ežero purslai? Ir juos bando sugauti. O gal durys? Jas kažkas bando atidaryti.
Gaudas tyliai ištiesė telefoną arčiau, bet ne į ją — tiesiog arčiau jų abiejų. Lyg sakytų: „mes dviese čia“.
Milda žiūrėjo į mygtukus, ir tai atrodė taip kvaila. Du mygtukai ekrane. Bet gyvenime ji neturėjo mygtukų. Ji turėjo tik „apsimesk“ arba „dink“.
– Paspausk, – tarė ji.
– Kurį?
Milda pažvelgė į jį. Ir suprato, kad taip.
Jis norėjo, kad ji suprastų. Kad suprastų, kad tai gražu. Būti suprastam reiškia, kad kažkas gali pamatyti ir tai, kas tau pačiai gali patikti.
– Aš… – ji pradėjo.
Gaudas pasakė:
– Aš paspausiu už save.
Jis paspaudė TAIP.
Ekrane atsirado:
„Tada padaryk vieną dalyką: pasakyk žmogui šalia tavęs, kas tau šiandien buvo sunkiausia. Vienu sakiniu.“
Milda norėjo sakyti „ne“. Norėjo pasakyti „čia per greitai“. Bet Gaudas tylėjo. Jis tik sėdėjo laukdamas.
Jis įkvėpė.
– Man šiandien buvo sunkiausia… – jis sustojo. – Apsimesti, jog aš jaučiuosi… vienas.
Milda pajuto, kaip jo žodžiai pataikė į ją. Nes jis pasakė „vienas“. Ne „liūdnas“. Ne „depresyvus“. Ne „blogai“. Tiesiog „vienas“. Kaip faktą.
Ji nuleido akis. Lietaus lašai kapsėjo nuo medžių, tarsi kažkas ten aukštai skaičiuotų sekundes.
– O tau? – ramiai paklausė Gaudas.
Milda norėjo pajuokauti. Norėjo pasakyti „man sunkiausia buvo tavo keistas telefonas“. Bet kažkas viduje kalbėjo: dabar tu pasakai arba bėgi.
– Man šiandien buvo sunkiausia… – ji sustojo.
Vienas sakinys. Ne daugiau. Bet galvoje milijonas.
– …nepasakyti žmonėms, kad aš pavargau nuo to, jog visada turiu būti stipri.
Ji pasakė tai ir pajuto, kaip kaklas įsitempė, lyg kūnas būtų pasiruošęs smūgiui. Nes kai pasakai tiesą, visada lauki, kad kažkas pasijuoks arba pasakys „ai, nu čia nieko“.
Gaudas švelniai šyptelėjo.
Ir linktelėjo.
– Ačiū, – tarė jis. – Kad pasakei.
Milda žiūrėjo į jį ir suprato, kad čia prasideda. Šis žmogus mane girdi.
Telefone pasirodė žinutė.
„Nulinis protokolas įvykdytas. Dabar jūs turite pasirinkimą.“
Apačioje du mygtukai:
EITI
LIKTI
Milda nusijuokė.
– Nu ir ką dabar? – paklausė ji.
Gaudas pasikasė pakaušį.
– Aš nežinau, bet… mano kūnas nori likti.
– Mano kūnas nori eiti, – automatiškai pasakė Milda.
– O tavo galva?
– Mano galva sako, kad tu man primeni nepažįstamą, bet tokį nieko.
– Žinai, – tarė Gaudas, – mes galim padaryti taip. Mes liekam, tęsiam dar penkias minutes. Jei po penkių minučių bus keista – mes išeinam.
Milda žiūrėjo į jį ir galvojo: logiška. Juk logika švelnumo forma.
– Gerai, – pasakė ji. – Penkios minutės.
Lukas paspaudė LIKTI.
Ekrane atsirado:
„4 klausimas: kuris iš jūsų meluoja dažniau?“
A: Milda
B: Lukas
C: Abu
Milda prunkštelėjo.
– Čia jau įdomiau.
Gaudas garsiai nusikvatojo. Ir tai buvo pirmas kartas tą vakarą, kai jis atrodė ne kaip žmogus, pasimetęs tamsoje, o kaip žmogus, kuris gali juoktis iš savęs.
– Paspausk C, – pasakė Milda.
– Kodėl?
– Nes visi meluoja. Skirtumas tik: ar meluoji, kad apsaugotum kitą, ar kad pasislėptum.
Gaudas pažiūrėjo į ją.
– Tu protinga.
– Ačiū. Aš bandau.
Jis paspaudė C: Abu.
Ekrane atsirado:
„Puiku. Tada abu atlikite užduotį. Pasakykite vienas kitam vieną melą. Ir vieną tiesą, kurią norėtumėte sakyti vietoj melo.“
Milda pasisuko į Gaudą.
– Tu pirmas.
– Kodėl aš pirmas?
– Nes tu paspaudei.
Gaudas įkvėpė.
– Aš dažniausiai sakau: „viskas gerai“.
Tiesa, kurią norėčiau sakyti: „man reikia pagalbos.“
Milda nuleido akis. Tas buvo taip… paprasta.
– O tu? – paklausė Gaudas.
Milda kovojo su savimi ką sakyti.
– Aš dažniausiai sakau: „aš užsiėmusi“.
Tiesa, kurią norėčiau sakyti: „aš bijau prisirišti.“
Gaudas net nekrustelėjo. Tik įkvėpė, tarsi jam būtų palengvėję.
– Tu labai drąsi, – pasakė jis.
– Aš tiesiog pavargau, – atsakė ji. – Pavargau būti… neprieinama.
Gaudas žvilgtelėjo į laikrodį.
– Penkios minutės praėjo.
Milda suprato, kad ji nenori eiti.
– Dar penkios, – tarė ji.
Gaudas nusišypsojo ir… išjungė telefoną.
– Gal dar penkios be gondu klausimų? – paklausė jis.
Milda nutilo. Nes tai buvo dar svarbiau. Be algoritmo, be ekranų, be „užduoties“. Tik jie.
– Gerai, – pasakė ji. – Bet tada tu turi man pasakyti, kodėl tu iš tikrųjų čia atsidūrei.
Gaudas pažvelgė į ją ir pirmą kartą jo akyse atsirado atminties šešėlis.
– Nes aš ieškojau… žmogaus, – tarė jis.
– Kokio žmogaus?
Gaudas nurijo seiles.
– To, kuris man parašė vieną žinutę. Ir tada dingo.
Žinutė buvo… iš gondu.
Milda pajuto šaltį.
– Tu jau užsiregistravai gondu?
Gaudas linktelėjo.
– Aš užsiregistravau vakar. Tik dėl juoko. Ir tada kažkas parašė: „Susitinkam ten, kur žmonės ateina trumpinti kelią.“
Ir aš pagalvojau, kad tai kvaila.
Bet aš atėjau.
Milda žiūrėjo į jį.
– Ir tas žmogus neatėjo?
– Ne. Taip. Atėjo. Tu?
Milda pajuto, kaip ji nori paklausti: „o ką ji tau parašė?“ Bet užsikirto.
Gaudas tyliai pridūrė:
– Juk tu atėjai?
Milda žiūrėjo į suoliuką, į tą drėgną lapelį su „jei perskaitai – tu jau dalyvauji“, ir suprato. Čia ne šiaip pažinčių puslapis. Čia kažkas… žaidžia su žmonėmis.
Telefonas, lyg girdėdamas jų tylą, vėl suvirpėjo pats savaime. Gaudas nebuvo jo įjungęs.
Ekranas užsidegė. Vienas sakinys:
„Jūs jau susitikote. Dabar tik klausimas – ar suprasite, kodėl.“
Mildos oda pašiurpo.
– Gaudai, – pasakė ji tyliai. – Ar tu tikras, kad tas žmogus… tai aš?
Gaudas pažvelgė į ją. Akys buvo rimtos.
– Aš nežinau. Bet man atrodo… kad tas žmogus yra arčiau, nei aš galvojau.
Milda lėtai atsisuko į kiemą. Tamsa atrodė tokia pati kaip visada, bet dabar ji buvo pilna galimybių. Ir grėsmių.
Tai visada blogas ženklas filmuose.
Ir tada kažkur netoli sučirškė telefonas. Ne Gaudo. Kitas. Iš už kampo.
Milda ir Gaudas susižvalgė vienu metu.
Milda lėtai atsistojo.
– Bet dabar jau… mes einam.
Telefonas, kuris neturėtų skambėti
Telefonas sučirškė dar kartą. Trumpai.
Milda sustingo, Gaudas irgi. Jie abu žinojo tą jausmą: kai protas sako „neik“, o smalsumas veda.
Iš už kampo pasirodė šviesa — ne žmogus, o ekranas. Kažkas laikė telefoną taip žemai, kad matėsi tik švytėjimas ant šlapių plytelių.
– Tu matei? – sušnabždėjo Gaudas.
– Mačiau, – atsakė Milda.
Jie nuėjo link kampo tokiu žingsniu lyg nenorėtų atrodyti išsigandę.
Už kampo stovėjo… niekas.
Tik šiukšlių dėžė, dvi dviratininkų spynos ir plastikinis maišelis, kuris plaikstomas vėjo atrodė gyvas. Telefonas nutilo. Jokių žingsnių. Jokio žmogaus.
– Nuostabu, – pasakė Milda. – Miestas trolina.
Gaudas pritūpė ir žvilgtelėjo į žemę. Ten, kur buvo šviesa, gulėjo mažas lipdukas. Juodas. Ant jo baltomis raidėmis:
„NEŽIŪRĖK ATGAL.“
Milda norėjo pasišaipyti.
– Aišku, – sumurmėjo ji. – Ką dar? „Nesuk į kairę 3:33“?
Bet jos kūnas jau buvo įsitempęs. Nes taisyklė „nežiūrėk atgal“ veikia. Nors tai kvaila. Nors tai reklama.
Gaudas laikė lipduką tarp pirštų.
– Čia… gondu, – pasakė jis tyliai.
– Nes?
– Tokia pati šrifto forma. Tokia pati… tvarka. Trumpi sakiniai. Komandos.
Milda žiūrėjo į lipduką ir pajuto tą nemalonų įtarimą. Kažkas juos stebi. Kažkas nori… valdyti.
– Gerai, – pasakė ji. – Mes žiūrim atgal.
Gaudas pakėlė akis.
– Milda…
– Gaudas. Jei kažkas žaidžia su mumis, aš noriu bent jau žinot taisykles.
Ji atsisuko.
Nieko.
Tiktai suoliukas kiemo vidury, kur jie ką tik sėdėjo. Lapelis „jei perskaitai – tu jau dalyvauji“. Šlapia tamsa.
Ir.
Ant suoliuko atlošo dabar buvo padėta… dėžutė. Maža. Kartoninė. Sausa. Lyg ką tik atnešta.
Milda pajuto šaltą bangą.
– Ji ką tik atsirado, – sušnabždėjo Gaudas.
– Ne. Ji čia buvo visada, – automatiškai pasakė Milda. Ir tada pati suprato, kad meluoja.
Jie priėjo prie suoliuko. Dėžutė buvo užklijuota juodu lipduku su vienu simboliu.
– Atidaryk, – pasakė Gaudas.
– Kodėl aš?
– Nes tu drąsesnė.
– Ne. Aš tiesiog labiau supykus.
Milda atsargiai nuplėšė lipduką. Dėžutė atsidarė.
Viduje buvo… kas? Siaubas? Koks nors beprotiškas daiktas?
Ne.
Ten buvo.
Paprastas popierius su spausdintu tekstu:
„Jūs abu atėjote ne dėl to paties.
Bet jūs abu atėjote teisingai.“
Antras — mažas raktas. Senoviškas, metalinis, su numeriu: 13
Milda paėmė raktą.
– Kurio velnio? – ištarė ji.
Gaudas pasiėmė lapą. Jo rankos šiek tiek drebėjo.
– Man nepatinka, – tarė jis.
– Man irgi, – pasakė Milda. – Bet norisi žinoti, kas tai.
Gaudas pakėlė telefoną. Ekrane vėl švietė gondu puslapis, nors jis jo neįjungė.
„5 klausimas: ar jūs norite sužinoti, kas parašė žinutę?“
TAIP / NE
Milda net nesvarstė.
– TAIP.
Gaudas pažvelgė į ją.
– Palauk. Jeigu čia kažkas nori, kad mes spaustume, tai…
– Mes jau žaidime.
Gaudas lėtai linktelėjo. Tai buvo tas momentas, kai du žmonės pirmą kartą susitaria be žodžių: „ok, kartu“.
Jis paspaudė TAIP.
Ekrane atsirado:
„Tada eikite ten, kur laikomos pamestos istorijos.“
Ir žemėlapio taškas. Ne adresas. Ne gatvė. Tiesiog taškas, kaip ant medžiotojo žemėlapio.
– Čia… biblioteka?
Gaudas sumirksėjo.
– Čia už nugaros.
Jie abu atsisuko į seną biblioteką. Jos langai buvo tamsūs. Bet vienas — trečiame aukšte — buvo šiek tiek šviesus. Kaip jei kas nors būtų palikęs lempą.
– Bibliotekos naktį nedirba.
– Žinau.
Ekrane atsirado antra eilutė:
„Raktas 13. Ne jums. Bet dėl jūsų.“
Milda suspaudė raktą. Gaudas pažiūrėjo į ją taip, lyg klaustų: ar tu tikrai?
Ji linktelėjo.
– Einam.
Monitorius, kuris nemirksi
Bibliotekos durys buvo pravertos taip, lyg kažkas būtų palikęs jas specialiai jiems. Viduje – šaltis, dulkės ir ta tyla, kuri nėra ramybė, o laukimas.
Milda ir Gaudas kilo laiptais į trečią aukštą. Šviesa, kurią jie matė iš lauko, sklido ne iš lempos. Iš ekrano.
Durys į kambarį buvo pravertos. Milda pastūmė jas delnu.
Kambaryje nebuvo nieko įspūdingo: senas stalas, dvi kėdės, kelios knygų dėžės. Ir vienas dalykas, kuris iškart perėmė visą dėmesį — senas monitorius. Didelis, storas, iš tų laikų, kai technika buvo kaip akmuo.
Monitorius švietė pilkai žalsva spalva. Ant ekrano – tik tekstas:
„Jūs atėjote.“
Milda instinktyviai apsidairė.
– Čia nėra žmogaus, – sušnabždėjo ji.
– Bet yra žinutė, – atsakė Gaudas.
Monitorius mirktelėjo. Tekstas pasikeitė:
„Jūs turite raktą.“
Milda pajuto, kaip rankoje suspaudžia raktą su numeriu 13. Šaltas metalas dabar atrodė nebe daiktas, o įrodymas, kad kažkas jų veiksmus numatė.
– Iš kur jie žino? – Gaudas ištarė.
Monitorius atsakė, lyg girdėtų:
„Nes jūs jį pasiėmėte.“
Milda norėjo pasakyti kažką kandžiai, bet jos balsas nenorėjo išeiti. Vietoj to ji priėjo prie monitoriaus arčiau. Ekrano apačioje buvo vienas vienintelis klausimas:
„Ar norite atrakinti dėžutę?“
A: TAIP
B: NE
– Klasika, – sumurmėjo Milda. – Vienas klausimas. Vienas spąstas.
Gaudas žiūrėjo į ją.
– Jei paspausim NE?
Monitorius vėl mirktelėjo, tarsi atsakydamas už juos:
„Jei NE – išeikite. Bet raktas liks jūsų rankoje.“
Milda pajuto, kad čia yra triukas: net jei jie išeis, jie vis tiek bus „su raktu“. Su klausimu. Su nežinojimu, kuris graužia.
– Aš nekenčiu, kai mane stumia, – pasakė ji tyliai.
– Bet tu irgi nekenčiu nežinojimo, – Gaudas pasakė švelniai, ir tai buvo tiesa.
Milda pažvelgė į ekraną.
– Gerai, – tarė ji. – TAIP. Bet mes atidarinėjam ne dėl jų. Dėl savęs.
Ji paspaudė A: TAIP.
Monitorius akimirksniu užgeso. Kambaryje tapo tamsiau. Ir tada, tarsi iš pačios bibliotekos sienos, atsidarė mažas stalčius po stalu — toks, kurio jie prieš tai net nepastebėjo.
Stalčiuje buvo dėžutė. Metalinė, paprasta, su spyna.
Ant jos – tas pats skaičius:
13
Milda įkišo raktą. Spyna spragtelėjo taip garsiai, kad gaudė visame kambaryje. Dėžutė atsidarė.
Viduje buvo dvi mažos kartoninės dėžės. Tvarkingos. Naujos. Ant kiekvienos – ranka užrašyta:
MILDA – 2026-01-08
GAUDAS – 2026-01-08
Gaudas sustingo.
– Čia… šiandien, – ištarė jis.
Milda pajuto, kaip jos skrandis „nuslydo“ žemyn.
Dėžutės dugne gulėjo popierius su vienu sakiniu. Juodos raidės ant balto lapo:
„VANDUO PRISIMENA.“
Nieko daugiau. Jokių paaiškinimų. Tik kryptis.
Gaudas paėmė savo dėžę. Milda – savąją. Abu laikė jas taip, lyg viduje būtų kažkas gyvo.
– Išeinam, – Milda pasakė. – Dabar.
Jie išėjo iš bibliotekos taip greitai, kaip leidžia sveikas protas: ne bėgte, bet aiškiai. Už nugaros laiptinė atrodė tokia pati, bet ji jau buvo tapusi vieta, kurią norisi pamiršti.
Kai jie išėjo į lauką, Gaudo telefonas suvirpėjo. Ne gondu puslapis. Ne žinutė. Tiesiog naujas tekstas ekrane:
„EIKIT PRIE VANDENS.“
Milda atsisuko į Gaudą.
– Važiuojam, – tarė ji.
– Kur? – paklausė jis.
– Ten, kur arčiausiai vandens, bet ne miesto centre. Reikia vietos, kur galima būti vieniems.
Gaudas linktelėjo.
Milda užvedė automobilį. Variklis suurgzė kaip žmogus, kuriam nepatinka drama, bet jis vis tiek važiuos.
Ir jie išvažiavo iš miesto.
Vos tik jie žengė į lauką, Gaudo telefonas vėl suvirpėjo. Gondu ekranas. Naujas pranešimas.
„MISIJOS PRADŽIA. Jūs turite 2 valandas.“
Po juo: žemėlapis. Taškas už miesto. Ir tekstas:
„Eikite ten, kur vanduo prisimena.“
Milda prunkštelėjo.
– Vanduo prisimena? Čia ką, Neris turi flashback’us?
Gaudas žiūrėjo į žemėlapį rimtai.
– Tai… ne Vilnius.
– Aš matau.
Taškas buvo už miesto.
– Kodėl mes turėtume… – Gaudas pradėjo.
Milda jį pertraukė.
– Nes jie turi mūsų dėžes. O mes turim… tik jų kopijas. Bet tos dėžės yra faktas: kažkas renka informaciją apie mus.
Jei mes nejudėsim, mes būsim jų žaidimo lentoj kaip figūrėlės.
Gaudas lėtai linktelėjo.
– O jei važiuosim, mes būsim… figūrėlės ant rato?
– Taip. Bet ant rato figūrėlė gali pabėgti.
Gaudas įkvėpė.
– Aš neturiu mašinos.
Milda ištraukė raktus.
– Aš turiu. Seną, bet veikiančią.
Gaudas nusišypsojo.
– Tu skambi kaip žmogus, kuris jau kartą pabėgo.
– Aš skambu kaip žmogus, kuris mokosi nebėgti vienas.
Jie nubėgo per kiemą, išėjo į gatvę. Milda atrakino seną „golfą“.
Gaudas įsėdo, laikydamas savo dėžę ant kelių.
– Ką darom su šitom dėžėm? – paklausė jis.
– Neatidarom kol kas, – pasakė Milda.
Gaudas žiūrėjo į ją.
– Tu galvoji, kad jie nori, kad mes atidarytume?
– Aš žinau, – pasakė Milda. – Nes aš būčiau jie.
Ji užvedė variklį.
Automobilis suurgzė. Milda išvažiavo iš miesto.
Kelias tapo tamsesnis. Medžiai abipus kelio atrodė kaip stebėtojai. Ir tada, vidury laukų, jų telefonai vienu metu suvirpėjo.
Ne pranešimas. Ne SMS.
Skambutis.
Numeris: NEŽINOMAS.
Milda ir Gaudas susižvalgė.
– Neatsiliepk, – pasakė Milda automatiškai.
– O jei tai… svarbu? – Gaudas paklausė.
– Viskas svarbu. Bet ne viskas yra saugu.
Skambutis nutilo. Po sekundės atėjo žinutė.
„Jūs turite 2 valandas. Pirmas sustojimas: ėjimas prie vandens.
Taisyklė: jokio melo.
Jei pameluosite – antras sustojimas bus blogesnis.“
Gaudas tyliai nusijuokė.
– Tai dabar mes važiuojam į kažkokią… „tiesos stovyklą“?
Milda žvilgtelėjo į jį, paskui į kelią.
– Ne. Mes važiuojam į vietą, kur jie galvoja, kad mes būsime lengvai valdoma pora.
– Mes pora? – Gaudas paklausė, netyčia.
Milda sekundę patylėjo. Ir tada pasakė taip, kad net ir jai pačiai buvo aišku, kad tai svarbu:
– Mes komanda.
Gaudas nuleido akis į savo dėžę.
– Komanda, – pakartojo jis. – Gerai.
Ir tada, kažkur priekyje, kelio posūkyje, pasirodė šviesa. Ne automobilio. Ne namo.
Šviesa stovėjo tiesiog laukuose, kaip vienas vienintelis taškas. Kaip signalas.
Milda sulėtino.
– Matai? – paklausė ji.
– Matai ir tu, – pasakė Gaudas.
Šviesa mirktelėjo. Kartą. Du. Trys.
Lyg kvietimas.
Lyg spąstai.
– Sustojam? – Gaudas paklausė.
Milda pažiūrėjo į jį.
– Sustojam. Bet ne todėl, kad jie kviečia.
Sustojam todėl, kad dabar mes renkam informaciją, ne jie.
Ji pasuko į šalikelę ir sustabdė.
Abu išlipo.
Vėjas buvo šaltas, bet švarus. Kvapas – žemės ir vandens. Kažkur netoli tikrai buvo upė ar tvenkinys.
O ta šviesa? Ji buvo… žibintas. Pastatytas ant akmens. O ant akmens – dar vienas lipdukas su klausimo ženklu.
Ir po juo:
„A/B. Pasirinkimas: A – atidaryti savo dėžę. B – atidaryti kito dėžę.“
Milda prunkštelėjo.
– Labai gražu. Supriešinimo mechanika.
Gaudas pažiūrėjo į ją.
– Ką renkamės?
Milda nežiūrėjo į lipduką. Ji žiūrėjo į Gaudą.
– C, – pasakė ji.
– Bet čia nėra C.
– Yra. Mes neatidarom nei vienos čia.
Mes paimam žibintą ir einam prie vandens.
Nes jie sakė „vanduo prisimena“. Aš noriu pamatyti, ką jie ten paslėpė.
Gaudas linktelėjo. Lėtai, užtikrintai.
– C, – pakartojo jis. – Vėl.
Jie pasiėmė žibintą. Ir nuėjo link tamsos, kur girdėjosi vanduo.
Vanduo prisimena
Vanduo buvo netoli, toks šniokščiantis. Milda ėjo pirma su žibintu, Gaudas šalia, laikydamas dėžę.
Miško pakraštyje takas buvo slidus.
Jie nusileido iki vandens. Tai buvo upė.
Ant kranto stovėjo senas suolas. Ant suolo – metalinė dėžutė, įbrėžta tuo pačiu klausimo ženklu:
„Vanduo prisimena tai, ką žmogus bijo prisiminti.“
Gaudas sustojo.
– Tai čia jau poezija, – tarė jis.
– Ne, – Milda atsakė. – Čia grasinimas su metafora.
Ji priėjo prie dėžutės. Ant jos šono buvo skylutė raktui.
– Raktas 13, – sušnabždėjo Gaudas.
Milda pasuko raktą. Spyna spragtelėjo.
Dėžutė atsidarė.
Viduje buvo du daiktai. Diktofonas. Senoviškas, bet veikiantis. Ant jo užklijuota etiketė:
„PLAY tik kai būsit pasiruošę.“
Antras: kortelė su A/B pasirinkimu:
„A: Vienas iš jūsų pasako TIESĄ (vienu sakiniu).
B: Abu pasako po mažą MELĄ (vienu sakiniu).
Pasirinkimas turi pasekmes.“
Milda atsilošė.
– Nuostabu. „Tiesa arba melas“ kaip žaidimo mechanika.
Gaudas paėmė kortelę, perskaitė ir nuleido ranką.
– Jie bando mus priversti.
– Jie bando patikrinti, – Milda pasakė.
Gaudas žiūrėjo į upę.
– O jei A?
Milda suspaudė lūpas.
– Jei A, tada kažkas iš mūsų pasako tiesą, kurios galbūt nenori sakyti. Ir tada kitas turės reaguoti.
O jei B… mes abu pameluojam, ir tada: „aha, jūs meluojat“.
Gaudas pažvelgė į ją.
– Tu nori daryti C?
Milda prunkštelėjo.
– C visada geriausias.
Ji paėmė kortelę ir apvertė. Ant nugaros buvo kita eilutė, mažomis raidėmis:
„C neegzistuoja. Bet jūs sukūrėte.“
Milda pajuto šiurpuliukus.
– Gerai, – tarė ji. – Jie mūsų C įrašė.
Gaudas lėtai atsisėdo ant suolo.
– Milda… man nepatinka, kad kažkas žino mūsų vardus. Kad kažkas turi mūsų veidus. Ir … siūlo žaidimą su tiesa.
Milda atsisėdo šalia. Ji norėjo, kad jis jaustų: „tu čia su manim“.
– Žinai, kas blogiausia? – ji pasakė. – Kad lyg ir norisi žaisti.
Gaudas nuleido akis.
– Aš irgi.
Upė šniokštė. Ir, kažkur krante, šakelė trakštelėjo.
Milda ir Gaudas vienu metu pasisuko.
Tamsa. Krūmai. Nieko.
Bet kažkas buvo.
Milda paėmė akmenį nuo žemės. Žmonės pasijunta drąsesni, kai kažką turi rankose.
– Mes ne vieni, – sušnabždėjo ji.
Gaudas linktelėjo.
Jo telefonas suvirpėjo. Ekrane – gondu pranešimas:
„Laikas: 01:12:44.
Pasirinkite A arba B.
Arba pripažinkite, kad bijote.“
Milda įkvėpė.
– Bijo? Taip.
Bet bijoti nėra blogai. Blogai yra daryti nesąmones, kai bijai.
Gaudas pažvelgė į ją.
– Tai ką darom?
Milda paėmė diktofoną.
– Mes darysime A. Bet pagal savo taisyklę.
– Čia nėra „savo taisyklės“, – tyliai pasakė Gaudas.
– Yra. Nes čia mes, o ne jie.
Ji pažvelgė į kortelę.
– A sako: vienas iš mūsų pasako tiesą vienu sakiniu.
Gerai.
Bet tiesa gali būti paslaptis.
Tiesa gali būti sprendimas.
Gaudas lėtai linktelėjo.
– Pasakyk tu, – tarė jis.
– Kodėl aš?
– Nes tu… kai bijai, tu planuoji. Aš kai bijau… dingstu.
Milda nutilo. Tai buvo gera tiesa.
Ji pažvelgė į upę, į žibinto šviesą ant vandens, ir pasakė vieną sakinį. Aiškiai.
– Aš neišeisiu, kol nesuprasim, kas čia vyksta, bet aš taip pat neleisiu, kad mus supriešintų.
Gaudas žiūrėjo į ją, lyg šitas sakinys būtų raktas, kurio jis ilgai ieškojo.
Telefonas suvirpėjo. Gondu ekranas užsidegė:
„Tiesa priimta.“
Ir tada:
„Dabar jūsų eilė: ar tikrai?“
A/B variantai:
A: Taip
B: Aš nežinau
Milda neprisiminė, kada paskutinį kartą matė tokį gerą klausimą. Nes „aš nežinau“ dažnai yra vienintelė sąžininga pozicija.
Gaudas paėmė telefoną. Pirštas pakibo.
– Aš…
Milda nekalbėjo.
Gaudas paspaudė B: Aš nežinau.
Ekrane iškart atsirado:
„Sąžiningumas priimtas.
Dabar klausykite.“
Diktofonas pats įsijungė.
Iš jo pasigirdo balsas.
Ne kaukės. Ne admino. Ne kažkokio iškraipyto tono.
Tai buvo… normalus, šiltas, truputį pavargęs balsas. Moteriškas? Gal. Bet svarbiausia — pažįstamas. Kažkoks labai pažįstamas.
– Gaudai, – tarė balsas.
Gaudas staiga sustingo.
– Jei tu tai girdi, vadinasi, tu atėjai. Tai jau daugiau, nei aš tikėjausi.
– Aš nežinau, ar tu man atleisi, bet… aš nenorėjau tavęs įtraukti. Tik… tu visada ateini, kai kas nors dingsta.
– O dabar dingo žmogus. Ir jis dingo per gondu.
Milda pajuto, kaip Gaudo rankos pradėjo drebėti.
– Kas čia? – ji sušnabždėjo.
Gaudas nespėjo atsakyti. Diktofonas tęsė:
– Milda, jei tu čia… atsiprašau. Aš žinau, kad tu nemėgsti būti valdoma.
– Tu čia ne atsitiktinai. Ir aš žinau, kad tai skamba baisiai.
– Bet tu esi vienintelė, kuri gali sulaikyti Gaudą.
– Ji žino mus, – ištarė ji.
Gaudas pažvelgė į ją.
Kas tu man esi, jei kažkas taip sako?
Diktofonas baigė:
– Jei norit mane rasti, eikit ten, kur žmonės palieka žiedus.
Ne papuošalus. Žiedus.
– Ir prašau… nepasitikėkit tuo, kas rašo SMS. Ten ne aš.
Spragt.
Diktofonas išsijungė.
Vanduo šniokštė, lyg nieko nebūtų nutikę.
Milda iškvėpė.
– „Žiedus“… – ji pakartojo. – Kur žmonės palieka žiedus. Ne papuošalus. Žiedus.
Gaudas tyliai tarė:
– Medžiai.
Milda linktelėjo.
– Miškas. Aukuras? Girių vieta? Senas ąžuolas?
Bet kur Lietuvoj žmonės palieka… žiedus kaip ženklą?
Gaudo telefonas suvirpėjo. SMS iš nežinomo numerio:
„NEVAIKŠČIOKIT Į MIŠKĄ. GRĮŽKIT Į MIESTĄ. DABAR.“
Milda nusijuokė be džiaugsmo.
– Aha. Tai reiškia, kad einam į mišką.
Gaudas pakilo nuo suolo.
– Milda… aš bijau.
– Aš irgi, – pasakė ji. – Bet mes jau turim vieną gerą taisyklę: kartu.
Jie paėmė žibintą, dėžes, ir nuėjo atgal link automobilio.
Už nugaros, miško pakrašty, kažkas pajudėjo. Ne garsiai. Tik tiek, kad Milda pamatė šešėlį.
Ji nesustojo. Tik stipriau suspaudė žibintą.
– Gaudai, – ji pasakė, – jei dabar kas nors išlįs, tu važiuok.
Milda įsėdo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį.
– Aš būsiu ta, kuri neleidžia mums tapti istorija dėžėje.
Automobilis pajudėjo.
Ir kažkur toli, tarp medžių, sušvito dar viena šviesa. Bet šį kartą ji ne mirksėjo.
Ji… sekė.